Taip 2026 m. birželio 23 d. konstatavo Utenos apylinkės teismas, patvirtinęs teisminės mediacijos metu sudarytą taikos sutartį. Šiuo sprendimu baigėsi daugiau kaip pusmetį trukęs teisminis procesas mano atžvilgiu, kilęs dėl vadinamojo „čekiukų“ skandalo, kuris sudrebino Lietuvos savivaldą ir neaplenkė nei Visagino savivaldybės tarybos, nei manęs.
Dar šių metų sausį, vos tik buvo pareikštas ieškinys, viešai ir atvirai papasakojau apie bylos aplinkybes, savo veiksmus ir poziciją. Sąmoningai pasirinkau ne slėptis ar tylėti, o kalbėti atvirai.
Mano kolegos pasirinko kitokią komunikacijos taktiką. Negaliu ir nenoriu jų dėl to smerkti – tai kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Tačiau mano įsitikinimu, viešumas ir atvirumas, ypač tokiose rezonansinėse bylose, yra pagarbos Visagino žmonėms ženklas. Būtent todėl nuo pat pirmos dienos nusprendžiau viešai kalbėti apie šį procesą ir šiandien laikau pareiga viešai pakomentuoti jo baigtį.
Tuomet viešai pasakiau du dalykus, kurių laikiausi viso proceso metu.
Pirma – kad praėjus tiek metų objektyviai nebeįmanoma tiksliai nustatyti, kaip kiekvienu konkrečiu atveju buvo panaudotas kiekvienas euras ir kiekvienas jo centas. Niekada neteigiau, kad viskas buvo idealu. Sakiau tai, ką manau ir šiandien – jog praėjus tiek metų objektyviai nustatyti kiekvienos konkrečios išlaidos aplinkybes yra tiesiog nebeįmanoma.
Kita ne mažiau svarbi šios bylos aplinkybė – tuo metu galiojusi Visagino savivaldybės tarybos narių išlaidų kompensavimo tvarka. Ją rengė savivaldybės administracijos specialistai, tačiau būtent jos taikymas vėliau atskleidė teisines spragas, nepakankamai aiškų reglamentavimą ir kontrolės mechanizmų trūkumus. Būtent šios aplinkybės tapo viena iš priežasčių, dėl kurių po daugelio metų atsirado skirtingi teisės normų aiškinimai ir kilo šis teisminis ginčas.
Antra – kad gerbsiu teisinį procesą ir ramiai priimsiu galutinį sprendimą, koks jis bebūtų.
Taip ir įvyko. Byla baigta ne teismo sprendimu iš esmės, o teisminės mediacijos metu pasiektu šalių susitarimu, kurį patvirtino teismas.
Pradiniu ieškiniu iš manęs buvo reikalaujama priteisti beveik 9 000 Eur, 5 proc. metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Teisminės mediacijos metu buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią įsipareigojau grąžinti 6 000 Eur, o ieškovas atsisakė likusios ieškinio dalies bei reikalavimo dėl procesinių palūkanų. Kaip ir numato įstatymas, mediacijos esmė – abipusėmis nuolaidomis pasiekti kompromisą ir užbaigti ginčą. Būtent taip šis procesas ir baigėsi.
Sąmoningai pasirinkau ne emocinį bylinėjimąsi dar kelerius metus, o racionalų sprendimą – teisminės mediacijos metu pasiekti kompromisą ir galutinai užbaigti šį ginčą. Esu įsitikinęs, kad toks sprendimas buvo naudingesnis visoms proceso šalims.
Svarbu paminėti dar vieną aplinkybę. Mediacijos metu man buvo pasiūlyta sutartą sumą sumokėti per 12 mėnesių. Tačiau pats pasiūliau sutrumpinti terminą iki 6 mėnesių.
Per visą šį laikotarpį neieškojau kaltųjų, nekūriau sąmokslo teorijų ir nesiekiau šios bylos paversti politiniu spektakliu. Vietoje to pasirinkau pasitikėti teisiniu procesu ir priimti jo rezultatą.
Teismo patvirtinta taikos sutartis turi galutinio teismo sprendimo galią. Civilinė byla yra baigta, o dėl šio ginčo tarp tų pačių šalių pakartotinai kreiptis į teismą nebegalima.
Man ši istorija baigta.
Dmitrij Ikonikov
Visagino savivaldybės tarybos narys
Publikuota pagal užsakymą Nr. 2026071
Redakcija news.tts.lt neatsako už šio straipsnio turinį. Redakcijos nuomonė gali nesutapti su autoriaus nuomone.
Išsaugotas autoriaus straipsnio stilius ir rašyba.
